2 Korintiečiams 2

₁Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu. ₂O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis? ₃Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas. ₄Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.

₅Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus. ₆Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. ₇Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. ₈Todėl aš raginu jus parodyti jam meilę. ₉Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs. ₁₀O kam jūs dovanojate, tam dovanoju ir aš, nes, jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje, ₁₁kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.

₁₂Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris, ₁₃bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

₁₄Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. ₁₅Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį: ₁₆vieniems – mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems – gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui? ₁₇Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.